Plaktukas ir kaltelis numeta svorio

Giedrė Mickūnaitė „Dailėtyra:teorijos, metodai, praktikos“ by Marius Dirgela - Issuu

Seminaruose aptariamos ir rašto darbuose neretai pamirštamos teorijos prašėsi sudedamos į daiktą, kuriuo, lai ir netobulu, tapo šis vadovėlis. Esami ir buvę studentai yra ne tik numanomi vadovėlio vartotojai, bet ir jo indėlininkai.

Šaunus juvelyras.

Rengiant teorijų apžvalgas, formuluojant tyrimo klausimus, parenkant dailėtyros tekstų pavyzdžius ir kūrinius interpretacijos gairėms, stengtasi atsižvelgti į auditorijos lūkesčius, atsakyti į užduotus ar numanomus klausimus, pagilinti per seminarus kilusias įžvalgas. Tad ačiū vadovėlio skaitytojams.

  1. Kraštotyrininko užrašai. Archeologinės miniatūros iš Zastaučių
  2. Великие.

Dėkoju kolegoms, prisidėjusiems prie vadovėlio koncepcijos ir struktūros sukūrimo, parašiusiems atskirus skyrius ar jų dalis. Nors buvo sumanytas kaip kolektyvinis darbas, vadovėlis skaitytojus pasiekė akivaizdžiai monologiškesnis, nei buvo numatyta. Planavau, kad kiekvieną skyrių rašys jame apžvelgiamos teorijos žinovas ar šalininkas. Planams, pažadams ir tikrovei nesutampant, teko parašyti skyrius ir tų teorijų, kurių ekspertė nesu; be abejo, tai praplėtė ir pagilino mano profesines žinias, tačiau galbūt nuvils skaitytojus.

Nuoširdžiausią padėką reiškiu kolegėms Aleksandrai Aleksandravičiūtei, plaktukas ir kaltelis numeta svorio sulaikiusiai nuo kai kurių teksto slystelėjimų ir trumparegiškų įžvalgų, ir Monikai Krištopaitytei, geranoriškai prisiėmusiai studentės vaidmenį ir iš šios pozicijos perskaičiusiai daugelio vadovėlio skyrių juodraščius.

Ačiū autoriams ir leidėjams, sutikusiems perspausdinti anksčiau skelbtus tekstus ar jų ištraukas. Dėkoju Nacionaliniam M. Ačiū fotografams, dailininkams ir VDA leidyklai už vado- 7 Padėka vėlyje reprodukuojamas fotografijas. Esu ypač dėkinga Dailės istorijos ir teorijos katedros referentei Elenai Sabataitytei, talkinusiai įvairiose vadovėlio rengimo stadijose.

svorio metimo bam

Suprantama, vadovėlį parengti ir išleisti būtų buvę neįmanoma be finansinės Europos socialinio fondo paramos, taip pat studijų programų atnaujinimo projektą administravusių Vilniaus dailės akademijos projektų skyriaus bei leidybą organizavusių leidyklos darbuotojų profesionalumo ir geranoriškumo. Be visų autorių ir talkininkų supratimo ir pagalbos, vadovėlis nebūtų toks, koks yra.

Suprantama, visa numesti svorio aštuonias savaites už klaidas ir netikslumus tenka autoriams ir sudarytojai.

Tam priežasčių būta kelių, kurių svarbiausios — lietuvių dailėtyrininkų orientacija į dailės objektą ir keliasluoksnis dailės plaktukas ir kaltelis numeta svorio, teoriją ir kritiką apimantis dailėtyros turinys. Nors galima įtarti, kad teiginys apie į kūrinį susitelkusią dailėtyrą slepia modernizmo tradiciją, Lietuvos dailės istorikų praktikoje jis reiškia ne dailės kūrinio autonomiškumą, bet tyrėjų ekspertų kompetencijas.

Šia nuostata vadovaujamasi ir Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros studijų programoje, stengiantis savosios profesijos nepaversti į reprodukcijų interpretavimo mokslą. Permaininga XX a.

Džiugu, kad šiandien apie dailėtyrą nebetenka rašyti kaip apie saugumo ieškančią discipliną. Dabarties lietuvių dailėtyra turi gan stiprias pajėgas, dirbančias ir mokslo centruose, ir muziejuose bei galerijose, ir redakcijose.

Įrankių dėžė su 2 stalčiais (YT)

Ekspertų kvalifikacija ir interpretacinė įžvalga yra stiprioji Lietuvos dailėtyros pusė, kurią siekia palaikyti ir šis leidinys. Sudarant vadovėlį vadovautasi nuostata, kad teorijos poreikis kyla iš objekto patirties ir apmąstymo, dailėtyrininkų siekis yra sistemiškai apmąstyti kūrinį ir santykius su juo, o ne ieškoti kūrinių kaip teorijos iliustracijų.

Redakcijos ir administracijos adresas: Kaunas, Laisvės Alėja 41b.

Suprantama, kai analizuojamas kuria nors teorine prieiga grįstas meno kūrinys, paranku jį interpretuoti pasitelkiant pirminės teorijos postulatus. Vis dėlto nuo vertinimo link interpretacijos pasukusi dailėtyra žino, kad kiekviena, net ir dekonstrukcinė, interpretacija paklūsta mąstymo sistemai, o dailėtyrininko profesinė branda — tai gebėjimas perkelti nagrinėjamą objektą iš vienos mąstymo sistemos į kitą.

Apsisprendus parengti lietuvišką Dailėtyros vadovėlį, siekta suderinti pasaulines mokslo teorijas su vietos profesinėmis praktikomis ir sprendimais, todėl išsikelti šie tikslai: 1 apžvelgti šiuolaikinėje dailėtyroje taikomas teorijas, jų esmę, istorinį ir šiandienį kontekstą; 2 pristatyti teorijos ir metodo ryšį; 3 pateikti teorijos taikymo dailėtyroje pavyzdžių; 4 susieti teoriją su Lietuvoje viešai prieinamais dailės objektais.

Šie tikslai lėmė kiekvieno skyriaus struktūrą ir bendrus viso vadovėlio bei atskirus kiekvieno skyriaus uždavinius. T4 papildyti svorio netekimas uždaviniai kyla iš dviejų pirmųjų tikslų. Visų pirma, reikėjo atrinkti dailėtyrai aktualias teorijas.

Iš esmės yra keturios grynosios dailėtyros prieigos: tai formos ir stiliaus teorijos, ikonografija ir ikonologija. Visos keturios, papildytos ne teorine, o tyrimui būtina medžiagų, technikų ir technologijų apžvalga, pristatytos pirmoje dalyje. Ilgas buvo dailėtyros teorinių skolinių sąrašas, sudarytas remiantis profesijos būtinybe ir potencialu, tačiau dėl ribotų išteklių teko apgailestaujant atsisakyti skyrių, pristatančių kultūros studijas, hermeneutiką ir fenomenologiją.

Šis sprendimas nereiškia, kad dailėtyroje esama svarbių ir ne tokių svarbių prieigų, bet pripažįsta siekį parengti panoraminę teorijų apžvalgą, juolab kad apžvalgos gelmę reglamentuoja vadovėlio žanras.

Giedrė Mickūnaitė „Dailėtyra:teorijos, metodai, praktikos“ by Marius Dirgela - Issuu

Profesinio skepticizmo nestokojantys dailėtyrininkai dažnai pastebi į savąją discipliną perkeliantys teorijas, kurių atsisakė jas subrandinusios sritys. Iš pirmo žvilgsnio anachronistiškas kai kurių teorijų perkėlimas į dailės tyrimus anaiptol nėra disciplinos vėlavimo požymis. Kitaip nei socialiniai mokslai, kurių objektas yra dabarties žmogus ir visuomenė, dailėtyra nagrinėja tik vieną žmogaus veiklos apraišką — dailę. Įvairios teorijos irgi yra žmogaus veiklos apraiškos, todėl suprantama, kad du minties produktai — mokslo teorija ir dailės objektas — susiję glaudžiau nei žmogus ir jo pasaulį aiškinanti teorija.

Be to, visi šiandien patiriami dailės kūriniai yra dabarties įvykiai, nesvarbu, kada ir kur sukurti, o kūrinys tampa mąstymo objektu, jei atliepia mąstymo lūkesčius, kuriuos iš dalies formuoja teorijos. Teorijos sampratą taip pat koregavo tai, kad dauguma dailėtyrininkų pasitelkiamų teorijų yra pasiskolintos iš kitų Brule Graisse degina riebalus sričių. Skolinantis į dailėtyrą perkeliamas teorijos požiūris ir tik iš dalies teoriją lydintys kitoje srityje naudojami tyrimo instrumentai.

Pavyzdžiui, psichoanalizės prieiga pasirinkę dailėtyrininkai pripažįsta trinarę psichikos struktūrą, tačiau kalbėjimo terapijos metodo netaiko. Perimti požiūrį ir į dailėtyrą perkelti kai kuriuos instrumentus, viena vertus, yra būdinga visai disciplinai, kita vertus, tai daroma individualiai. Tai reiškia, kad požiūrį ir iš jo išplaukiantį tyrimo metodą dailėtyrininkas integruoja į savo dalyko diskursą; integracija taip pat vyksta pagal individualią profesijos sampratą ir pajautą.

Teorijų apžvalgose siekta derinti abi dailėtyros kaip disciplinos ir dailėtyrininko kaip asmens plotmes. Tas pats principas galioja ir kiekvienam skyriui bei jį rengusiam autoriui. Todėl, suprantama, visos apžvalgos yra subjektyvios, todėl diskusinės. Metodo klausimas taip pat turėjo būti išspręstas bendruoju vado- 11 Pratarmė vėlio lygiu.

Vadovautasi nuostata, kad metodas — tai į loginę klausimų seką redukuota teorija. Esminis metodo bruožas — jo perkeliamumas vienos teorijos ribose.

Tai reiškia, kad tuos pačius klausimus įmanu užduoti įvairiems dailės lauko dalyviams — asmenims, objektams, reiškiniams, institucijoms, ir t. Kiti bendrieji vadovėlio dalykai priskirtini nebe prie uždavinių, o prie sąlygų. Lyginant su kitomis humanitariniuose moksluose taikomų teorijų apžvalgomis3, šiame leidinyje siekta pristatyti ir dailėtyros produktus — tekstus, parašytus pasirinkus apžvelgiamos teorijos prieigą.

Rengti tokį plaktukas ir kaltelis numeta svorio ir skaitinių mišrūną paskatino profesinė patirtis. Pastebėjau, kad ir dėstant, ir atliekant mokslinius tyrimus didesnę įtaką daro adaptuotos teorijos. Būtent adaptacijos paskatina skaityti originalus arba imtis teorinio pastišo. Tai ypač akivaizdu seminaruose, kai skaitydami dailėtyros tekstus studentai susiduria su teorijos perkėlimu į profesijos diskursą.

Tekstus parinko skyrių autoriai, o atrankos sąlygos kaip numesti svorio susituokus plaktukas ir kaltelis numeta svorio viena vertus, pristatyti Lietuvos autorių tyrimus, kita vertus, skelbti verstinius tekstus, kurie būtų it linkėjimas Lietuvos dailėtyrininkams imtis pastišų savuose tyrimuose. Autorių buvo paprašyta skyriaus pabaigoje pateikti Lietuvoje viešai prieinamų dailės kūrinių interpretacijos gaires, teoriją susiejant su vietos praktika.

Viliamasi, kad susipažinus su kūrinių originalais, gairės taps plaktukas ir kaltelis numeta svorio interpretacijų pagrindu.

Tradiciškai kiekvieną skyrių užbaigia literatūros sąrašas. Siekta, kad pavadinimo paantraštėje išvardyti dailėtyros sandai: teorijos, metodai, praktikos, atsiskleistų ir kiekviename skyriuje, ir bendrai vadovėlyje.

ALKVilnius: Baltos lankos, Šiuose skyriuose pristatomos į kūrinį orientuotos tyrimo prieigos, o kūrinys suprantamas kaip medijos perteikiamas objektas.

ar galima valgyti daugiau ir numesti svorio

Žinoma, interpretuojant tokį objektą neišvengiamai išeinama už jo ribų, tačiau atskaitos taškas visuomet yra pats interpretacijos objektas. Nepaisant pasirinktos prieigos, kūrinys tebus viena iš ryšių grandinės dalių, funkcionali ir interpretuotina tik visų jungčių kontekste.

Joje aptariamų teorijų atstovai neneigia, kad kūrinys yra sistemos dalis, tačiau daugiausia dėmesio skiria suvokėjui žiūrovui ir dailininkuio dailės objektą traktuoja kaip medijoje įkūnytą psichinių procesų apraišką. Nė viena teorija dailėtyroje netaikoma izoliuotai, jų tarpusavio sąsajas nurodo vadovėlio paraštėse pažymėti kitų skyrių pavadinimai. Vadovėlis parengtas ir gyvena savo gyvenimą. Kiek šis gyvenimas bus įdomus ir prasmingas, parodys laikas. Diskusija prasideda.

Forma dailėje reiškia ne tik vizualiųjų objekto elementų visumą, bet ir būdą, kuriuo jie tarpusavyje sujungti. Vizualieji elementai suteikia kūriniui formą, nesvarbu, kokia jų prasmė.

plaktukas ir kaltelis numeta svorio

Pavyzdžiui, Vilniaus Aušros vartų paveikslo formą sudaro tapybos spalvos, Švč. Mergelės Marijos siluetas ir piešinio linijos, Marijos veido plastinė forma. Tačiau sakralioji šio paveikslo simbolika, ikonografiniai ypatumai, atvaizdo išraiškos tyrumas ir melancholija yra neformalūs žiūrovo sąmonės produktai.

riebalų degintojas 5x šalutinis poveikis tiesiog geriausias svorio netekimas sudbury

Žinome dvi iš esmės skirtingas dailės istorijos sampratas. Pirmosios šalininkai tiria bendruosius filosofinės, istorinės ir dvasinės meno sklaidos dėsningumus, interpretuodami konkretų dailės kūrinį kaip simptominę jų raišką. Antrieji susitelkia ties konkrečių kūrinių formos analize ir sistemina meno kūrinius atsižvelgdami į pačios dailės kaip reiškinio plaktukas ir kaltelis numeta svorio ypatumus. Toks sisteminimas grįstas formos ir stiliaus teorija. Formalusis meninės formos analizės metodas yra dailėtyros pakraipa, paremta kūrinių vaizdinės formos sandaros ir jos suvokimo psichologijos tyrinėjimais.

Formaliosios dailėtyros atstovai analizuoja objekto vietą erdvėje, kūrinio kompozicijos, linijinės ir kolorito sąrangos ypatumus, tekstūras ir kitus individualius meninės formos bruožus.

Šios analizės tikslas yra paaiškinti ir įvertinti formos emocinį bei psichologinį poveikį žiūrovui, įtaigumo priežastis ir meninio sprendimo naujumą. Kitas tikslas yra nustatyti ir įrodyti kūrinio priklausymą prie plaktukas ir kaltelis numeta svorio tikro meninio stiliaus, laikotarpio, mokyklos.

Formalioji analizė taikoma dailės paveldo atribucijai. Jei stinga rašytinių šaltinių ir nėra galimybių atlikti laboratorinę ekspertizę, formaliosios analizės metodas iki šiol lieka vienintelė priemonė datuoti dailės paminklus. Formaliosios dailėtyros pranašumas yra tas, plaktukas ir kaltelis numeta svorio ji padeda arčiau nei kiti metodai priartėti prie specifinių, išimtinai vizualių kūrinio aspektų ir riboja spekuliatyvias ar beletristines interpretacijas.

Remiantis formos analize dailės kūriniai gana tiksliai ir mokslui patogiai sugrupuojami pagal stilių požymius ir chronologiją, argumentuotai apibūdinama kūrinių raiška ir ja remiantis nustatoma meninė vertė.

Prekių krepšelis

Tačiau, be pranašumų, metodas turi ir trūkumų bei kelia tam tikrų pavojų. Vienas jų — polinkis pervertinti stiliaus grynuolius, dailėtyros dėmesio užribyje paliekant aiškių stiliaus charakteristikų neturinčius kūrinius ar stiliaus mišrūnus. Kūrinius, sukurtus Europoje iki Plaktukas ir kaltelis numeta svorio amžių, taip pat esančius už europinės dailės tradicijos ribų pvz.

Ji tinka daugumai modernizmo kūrinių, nes jie absoliutina formos uždavinius, bet sunkiai dera su postmodernizmo principais. Antras kaip prarasti riebalus ant išorinių klubų — šis metodas netinka vizualių, pavyzdžiui, siužeto ar suvokėjo santykį atskleidžiančių, kūrinio bruožų analizei ir todėl šis ryšys būna ignoruojamas arba nepakankamai įvertinamas.

Metodas 2 Ibid. Kitais atvejais tekstas tampa nuobodžiu, betiksliu formos aprašu. Dailėtyros praktikoje formalioji stiliaus analizė derinama su kitais tyrimų metodais, pavyzdžiui, istoriniu chronologiniu. Su kai kuriais, pavyzdžiui, ikonografiniu, ikonologiniu metodu ar socialine dailės istorija, formalioji analizė dažnai prasilenkia, nes iš esmės skiriasi teorinės nuostatos ir tyrimo tikslai. Jis atsirado priešinantis XIX a.

Svarbi informacija