Ant bėgių svorio metimo trauktis centrinėje pakrantėje

ant bėgių svorio metimo trauktis centrinėje pakrantėje

Išleido L.

PLB-nės pirmininkas

Spaudė Pranciškonų spaustuvė, Highland Blvd. Tos minties vedama, ėmiausi rašyti atsiminimus iš savo pragyventų ilgų metų sovietinėje vergijoje. Patekus į laisvąjį pasaulįjaučiu ir pareigą kalbėti už pavergtą lietuvių tautos dalį, taip pat ir už kitus, kenčiančius sovietinę priespaudą. Tebūnie šios knygos eilutės dar vienas laisvės šauksmas už nutildytuosius, kurie patys negali kalbėti. Šioje knygoje taktai yra tikri.

Stengiausi nenutolti nuo tikrovės, duoti faktus chronologine tvarka ir tokioje šviesoje, kaip buvo patirti.

Vikipedija:Copyvio

Nedaug netikslumų bus laiko ir vietos atžvilgiu. Kai ką sunku tiksliai beprisiminti po daugelio metų, tačiau tai nekeičia turinio. Daug ką tenka nutylėti, nors ir prisimenu, arba pakeisti saugumo sumetimais, ypač kalbant apie kitus, kurie dar gyvi. Gal kas pasiges geografinių duomenų, ypač iš Sibiro.

Naršymo meniu

Jie kaliniams buvo neprieinami. Pažymėtina, kad Sibiran išvežtųjų buvo dvi rūšys: tremtiniai ir kaliniai. Tremtiniams geografinės žinios buvo prieinamesnės, nes jie galėjo laisvai vaikščioti po apylinkę. Kaliniai būna aklinai uždaryti; be palydovų-kareivių negali išeiti nė pro vartus.

Ši knyga pradėta rašyti m. Sunku naujam, nežinomam autoriui rasti leidėją, užtat knygos išleidimas nusitęsė iki šių metų. Tariu nuoširdų ačiū Simo Kudirkos šaulių kuopai New Yorke ir jos specialiai komisijai, kuri ėmėsi šio sunkaus darbo. Dėkoju p. Kulbokui, kuris pirmas taisė kalbą ir geru žodžiu padrąsino ieškoti leidėjų. Dėkinga esu taip pat a. Pajaujui, kuris iš rankraščio ėmė medžiagos savo knygai apie genocidą Lietuvoje, už geras rekomendacijas leidėjams.

Dėkoju ir visiems kitiems, kuo nors prisidėjusiems prie knygos išleidimo. Autorė m. Vokiečiai šuoliais traukėsi, bolševikai vijosi. Mūsų tauta pergyveno siaubo dienas. Daugybė žmonių arkliais, dviračiais ir pėsti traukėsi į Vakarus. Tik mažas procentas bolševikuojančių ir besislapstantieji žydai laukė ateinant "išvaduotojų". Didesnioji mūsų tautos dalis drebėjo, prisiminę metų deportacijas, žudynes, areštus, kankinimus.

Kurie buvo patekę į kalėjimus, pergyvenę bolševikinių sadistų sauvalę, bėgo kaip galėdami. Ne kokios buvo perspektyvos ir Vakarų pusėje. Kasnakt mūsų padange pralėkdavo į Vakarus spiečiai rusų lėktuvų; kliūdavo retkarčiais ir mums, ne kartą ir "eglutė" kabojo virš mūsų galvų, bet didesnių nuostolių pas mus nepadarydavo, pasinešdavo į Vokietiją. Žinojome taip pat, kad ir iš kitų pusių ant bėgių svorio metimo trauktis centrinėje pakrantėje tvoja Vokietiją be pasigailėjimo.

Mažai vilties ir ten išlikti gyviems. Sunku buvo apsispręsti, bet daug kas bėgo, nutarę geriau žūti nuo bombų, negu mirti badu Sibiro taigose arba būti nukankinti bolševikų kalėjimuose.

Vieni bėgo palikę šeimas, kiti su žmonomis, palikę vaikus, treti su visais šeimos nariais, nežiūrint, kokio amžiaus jie buvo. Liepos 31 dieną buvo sekmadienis. Kareiviai, kurie stovėjo prie mūsų namų su savo sunkvežimiu, nuo ryto rengėsi virti kompotą, prisirinkę nukritusių, jau beveik prinokusių obuolių iš šeimininkės sodo ir iš kažkur gavę vyšnių. Vos tik po pamaldų staiga pradėjo tekini bėgioti, krautis į savo mašiną, paliko ir tuos ant bėgių svorio metimo trauktis centrinėje pakrantėje obuolius, susėdo ir išdūmė.

Išvažiuodami pasakė, kad rusai jau čia pat, kelias į Kybartus per Vilkaviškį esąs jau atkirstas, dar tik per Šakius esą galima pasiekti Vokietijos sieną. Žmonės, panikos pagauti, bėgo kas kur įmanydami. Vieni važiavo su vokiečiais, kiti savo arkliais, treti dviračiais ir pėsti. Šakių kelyje buvo tiltas per upę, prie tilto stovėjo malūnas. Vokiečiai ruošėsi išsprogdinti tiltą, tačiau nebuvo galima, nes pilnas kelias buvo bėgančios vokiečių kariuomenės ir civilių žmonių.

Malūno savininkas, Lietuvos vokietis, pats uždegė savo malūną ir išvažiavo. Malūnas sudegė iki pat pamatų, o tiltas liko. Apie 3 v.

kanados cameron bure praradimo svoris kaip sudeginti nugaros pečių riebalus

Vokiečiai mažai teatsišaudė, skubiai traukėsi. Rytojaus dieną buvo smarkesnis mūšis Barzduose, pakeliui į Šakius. Ten miškelyje buvo gana smarkus mūšis, net ir "katiušos" griaudė, ir vokiečių lėktuvai dalyvavo, bet nesulaikė rusų žygiavimo. Prie Ant bėgių svorio metimo trauktis centrinėje pakrantėje buvo dideli mūšiai.

Pats Vilkaviškio miestas keliolika kartų ėjo iš rankų į rankas, kol neliko "akmens ant akmens". Kai dundesys nutolo, rusai ėmė skelbti, kad Karaliaučius apsuptas, einą dideli mūšiai, fašistinis žvėris greit būsiąs pribaigtas jo paties urve. Netrukus, rodos, spalio mėn.

ant bėgių svorio metimo trauktis centrinėje pakrantėje

Vidurys buvo sudegęs ir sudaužytas vokiečių bombonešių iš lėktuvų. Per vieną dieną įsakė visiems išsikraustyti į apylinkės kaimus. Tuščiuose namuose įrengė ligonines. Į jas gabeno iš fronto sužeistuosius. Daug jų ar numesite svorio skrisdami. Juos laidojo miestelio pakraštyje, ant upelio kranto.

Kitoje upelio pusėje gyvenantieji kaimiečiai matydavo žuvusiųjų pakasynas ir piktindavosi cinišku laidojančių kareivių elgesiu su mirusiais draugais: jokios pagarbos, jokio gailesčio — pakasdavo dargi su patyčiomis. Kartą, sako, kareivis ima iš vežimo suverstus lavonus, koja paspirdamas, ir šaukia juokdamasis: "Stovai, tovarišč, dovolno spatj!

Stok, drauge, gana miegoti. Gėdindamiesi teisinosi, jog jie taip smarkiai žygiavę, kad virtuvės likusios toli, negalėjusios jų pavyti.

Vikipedija:Copyvio – Vikipedija

Panašiai teisindavosi ir kitur, kur ir nesmarkiai žygiuodavo. Tos virtuvės ir kartu būdamos mažai temaitino. Kartą atėję kareiviai gyrėsi, kad penkias dienas išbuvę be maisto ir paėmę miestą.

kaip numesti pms svorio dienos sočiųjų riebalų norint numesti svorio

Jie didžiavosi tuo, kad ir nevalgę įvykdo uždavinį, kad pakelia sunkias sąlygas. O mes sakėme, kad nieko nuostabaus, nes jie pripratę badauti, jie gali žygiuoti javų varpų pasiskynę dirvose. Pažymėtina, kad pirmųjų linijų, t. Viešai prie daugelio žmonių kareiviai vengė kalbėti, matyt, bijojo, bet, palikę su vienu žmogumi, atvirai sakydavo: "Kodėl jūs dar tuos kelis žydus palikote?

ant bėgių svorio metimo trauktis centrinėje pakrantėje

Pamatysite: jie dabar jus į kalėjimus susodins" ir panašiai Kartą vienas kareivis pasakė: "Mes kai šaudysime, tai nė vieno nepaliksime". Kitur taip pat kareivis pasakęs: "Hitler neašibsia", tai reiškia: Hitleris neapsiriko, žydus naikindamas.

kaip liekona numetė svorio

Mums buvo baisu klausyti; mes sakydavome, kad mes jų nešaudėme, vokiečiai šaudė. Mes stebėjomės, girdėdami tokias kalbas, nes žydai komunistams rusams buvo geriausi draugai ir talkininkai. Jie darė eitynes, mitingus, sakė kalbas, atstovavo Lietuvai; tuo tarpu, patys lietuviai vengė ir pasirodyti viešoje vietoje, juo labiau nenorėjo niekur dalyvauti jų sutikime.

Visa tauta pergyveno didžiausią gedulą, beveik tik vieni žydai triumfavo. Jie greit įsijungė į valdžią, šeimininkavo kaip savo namuose, visai neatsižvelgdami į mūsų tautos interesus, užmiršę, kad buvo mūsų valstybės mažuma. Kai užėjo vokiečiai, mūsų žmonės vistiek žydų gailėjosi.

Masinis jų šaudymas buvo baisus, užtat daugelis padėjo žydams kuo galėdami. Krikščioniška artimo meilė inspiravo užmiršti pikta, nekeršyti, padėti nelaimingiesiems. Ypač daug padėjo kunigai, nes į juos drąsiau kreipdavosi visokie bėgliai. Ar nenuostabu, kad, išlikę nuo nacių teroro, tie vargani žydų likučiai dabar nekenčiami savo išvaduotojų, kurių jie taip laukė?

Kareiviai plėšikauja Ilgai virė Karaliaučiaus "katilas".

ant bėgių svorio metimo trauktis centrinėje pakrantėje galimos priežastys, kodėl negalima numesti svorio

Dieną ir naktį buvo girdėti tolimas dundesys. Tikrų žinių neturėjome, nes laikraščių sunku buvo gauti, be to, jais ir tikėti nenorėjome: bolševikai rašo laikraštyje ne tai, kas yra, bet tai, kas jiems naudinga. Senas priežodis sako: "Melagiui, ir tiesą sakant, niekas netiki".

Netikėjome ir mes, nors ir buvo tiesos. Kareiviai elgetavo ir plėšikavo. Jie stengėsi rasti kokią priekabę, žmones gąsdinti, kad ką gautų. Jie reikalavo maisto ir degtinės, darydavo kratas, ieškodavo vokiečių, banditų arba ginklų po spintas, spinteles ir dėžutes.

Radę vertingesnių dalykų, pasiimdavo. Ypatingai norėjo laikrodėlių. Žmonės slėpdavo juos, bet sunku būdavo paslėpti, kad ant bėgių svorio metimo trauktis centrinėje pakrantėje nerastų.

Šioje srityje jie buvo labai patyrę: apieškodavo net tokias vietas, kur mums nė į galvą neateidavo slėpti, pvz. Tokias vietas jie durtuvais išbadinėdavo, bet dažniausiai nieko nerasdavo. Ant bėgių svorio metimo trauktis centrinėje pakrantėje vienus senukus atėjo kareiviai ir griebė vartyti fotografijų albumą.

Viena nuotrauka buvo jų abiejų vokiečių okupacijos metu su vokiečių kareiviu, kuris buvo kelioms dienoms pas juos apsigyvenęs. Prikibo prie tos nuotraukos, kad tas vokiečių kareivis esąs jų sūnus. Išsivarė abu — vyrą ir žmoną į  štabą tardyti. Tuo tarpu kiti apgrobė jų namus, viską išnešė, kas tik buvo panešama.

Svarbi informacija